Dvynes su negalia į sportą atvedė mama: „Be šeimos palaikymo nebūtume nieko pasiekusios“
Negalia – tai ne kliūtis gyventi pilnavertį, aktyvų ir laimingą gyvenimą. Šią tiesą savo pavyzdžiu kasdien įrodo dvi seserys dvynės Kotryna ir Viktorija Žižmaraitės, kurių sportinis kelias prasidėjo nuo paprasto mamos sprendimo: „Pabandysim – pažiūrėsim, kaip bus.“
Šiandien jos dalyvauja pasaulio čempionatuose, keliauja po skirtingas šalis, laužo visuomenės stereotipus ir savo drąsa įkvepia kitus. Viso to pamatas – šeimos palaikymas, kuris merginoms suteikė ne tik galimybę sportuoti, bet ir pasitikėjimą savimi, savarankiškumą ir laisvę rinktis.
Į treniruotes – nori nenori
Žižmarai pirmagimių – dvynių – laukė su dideliu džiaugsmu, tačiau mergaitės gimė per anksti, septintą nėštumo mėnesį. Pirmuosius metus niekas nenumanė apie rimtesnes sveikatos problemas – gydytojai tvirtino, kad būtent neišnešiotumas lemia lėtesnę raidą. Vis dėlto mamą Laurą neramino dukrų būklė ir ji kreipėsi į privačius specialistus.
Netrukus ekspertai patvirtino įtarimus. Vaiko raidos centre dvynėms buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Šeimai tai buvo labai sunkus ir skaudus laikotarpis, reikėjo priimti žinią apie abiejų dukrų negalią. Visgi tėvai nepalūžo: ieškojo gydymo galimybių, vežiojo mergaites į mankštas ir kineziterapiją, stengėsi padėti stiprinti jų judėjimą.
Nors vaikščioti Kotryna ir Viktorija pradėjo vėliau, o galiausiai ėmė judėti vežimėliais, šeima nuo pat pradžių siekė užtikrinti joms visavertį gyvenimą. Svarbi to dalis buvo sportas. Mergaitėms buvo apie 14 metų, kai jos su mama pirmą kartą apsilankė parodomojoje neįgaliųjų lauko teniso treniruotėje, pakeitusioje jų ateitį.
„Nuo mažumės kur kviesdavo kažką naujo pažinti, kažką naujo sužinoti, išbandyti, tai aš visą laiką jas ir tempdavau, nori nenori, – prisimena dvynių mama Laura. – Pamenu, toje teniso treniruotėje įvyko lūžis. Pamatėme ten vyrą su negalia, kuris ne tik žaidė tenisą, bet ir slidinėjo nuo kalnų, pats vairavo laivą.
Man viduje sukilo toks pasididžiavimas: supratau, kad viskas nuo žmogaus priklauso, kad vėžimėlis nėra nuosprendis. Panorau, kad dukros pamatytų kuo daugiau tokių žmonių, kurie neužsidarę, kurie nori pažinti pasaulį, kurie nori gyventi kaip visi. Norėjau, kad jos kuo daugiau sužinotų, kuo daugiau pamatytų ir kad turėtų iš ko rinktis, kad nebūtų uždarytos tarp keturių sienų.“
Netrukus po to dvynės ir pačios pradėjo užsiimti lauko tenisu. Mama jas atsakingai po du kartus per savaitę vežiojo į treniruotes. Kotryna su Viktorija neslepia – ne kartą buvo taip, kad sportuoti joms nesinorėjo: tiek dėl baimės susidurti su naujais dalykais, tiek dėl paprasto nuovargio po dienos mokykloje. Visgi dabar sportininkės patenkintos, kad jų tėvai buvo užsispyrę ir treniruočių praleisti neleido.
„Tai mumyse suformavo discipliną ir atsakingumą, kad jei jau pradedi veiklą, tai ir tęsk toliau, nemesk po vieno, dviejų kartų. Tau gali atrodyti, kad nepatinka, nepavyksta, bet galbūt trečias kartas bus tas, kada tavo nuomonė pasikeis“, – tikina Viktorija.
Užsikabinusios už negalią turinčių žmonių lauko teniso, dvynės netruko pasiekti įkvepiančių rezultatų – nesutrukdė nei įvairios traumos, nei operacijos, reikalingos sveikatos būklei pagerinti. Kaip pasakoja Kotryna, nejučia tenisas, kurį anksčiau laikė tiesiog būreliu, jai tapo tikru širdies sportu. Mergina ėmė važinėti į įvairias varžybas ir čempionatus. Taip pamažu augo jos pasitikėjimas savimi.
„Pamenu, dalyvavau jaunių negalią turinčių tenisininkų turnyre Nyderlanduose. Teko išeiti iš savo komforto zonos, išbandyti labai daug naujų dalykų. Vien pats keliavimas – tada pirmąkart skridau lėktuvu. Tų pirmų kartų su sportu atsiranda daug. Bet viskam mus puikiai paruošė tėvai. Pavyzdžiui, namus jie mums pritaikė minimaliai. Sakė: juk išvažiuos kažkur ir turės prisitaikyti, nebus visur patogu. Dėl to ir pasaulis dabar neatrodo toks baisus“, – šypsosi Kotryna.
Laužo stereotipus
Bėgant metams, dvynės su šeimos pagalba ir toliau ieškojo būdų save realizuoti. Būtent taip jos 2019-aisiais ir atėjo į triračių sportą. Nuo to laiko joms pavyko pasiekti neįtikėtinų rezultatų. Štai visai neseniai seserys sugrįžo iš pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionato Indijoje, kur abi pagerino asmeninius rekordus. T71 klasės 100 m bėgimo su triračiu rungtyje Viktorija finišavo 6 vietoje (34,55 sek.). Tuo tarpu T72 klasės 100 m bėgimo su triračiu rungtyje Kotryna iškovojo 8 vietą (23,53 sek.).
Kol merginų tėtis, seneliai ir jaunėlė sesuo Patricija čempionato metu „sirgo“ namuose, į Indiją sportininkes ištikimai nulydėjo jų mama Laura. Ji ne tik fiziškai asistavo sunkiau judančiai Viktorijai, bet ir tapo psichologiniu ramsčiu, kuomet dalykai susiklostė ne visai taip, kaip norėtųsi.
„Prieš čempionatą patyriau kojos traumą, – pasakoja Kotryna. – Ji šiek tiek sustabdė mano treniravimąsi. Dėl to varžybų metu bėgau ne visai taip, kaip norėjau. Tai buvo išties labai sunku psichologiškai. Džiaugiuosi, kad tuo metu šalia turėjau sesę ir mamą. Su jomis dalinausi savo emocijomis ir jutau didžiulį palaikymą.“
„Būna, ir aš susiduriu su tokiomis situacijomis, – antrina Viktorija. – Varžybose prabėgu ir esu nepatenkinta savo rezultatu, bet ir treneriai, ir mama vis kartoja, kad varžybos ėjo ir praėjo, dabar ruošiamės kitoms. Nepasisekė – na, nepasisekė, turiu apmąstyti kodėl ir judėti į priekį, o ne viską mesti. Ilgainiui supratau, kad nebūtinai turiu 1 vietą užimti, svarbiau sudalyvauti.“
Nuo 14 metų aktyviai sportuojančioms dvynėms dabar jau – 21-eri. Per tą laiką merginos sako pasikeitusios kardinaliai: yra drąsios, savimi pasitikinčios, lengvai prisitaiko prie naujų aplinkybių ir mielai padeda iš komforto zonos išlipti kitiems. Tokiomis dukrų savybėmis mama Laura be galo didžiuojasi.
„Mes visą laiką jas ruošėme tai dienai, kai mūsų nebus – nei tėčio, nei mamos, nei senelių. Norėjome, kad jos užsiaugintų storą odą ir žinotų, jog gali rinktis. Dabar žaviuosi jų drąsa – ir vienos, ir kitos. Jos ir laisvai keliauja, ir bendrauja su žmonėmis. Jeigu kur išvyksta, turbūt aš labiau jaudinuosi nei jos pačios.
Jos nuolat laužo kitų nusistatymus ir stereotipus. Būna, kas nors pamato žmogų vežimėlyje ir tai iš karto tampa tarsi antspaudu – kad jis bus piktas, nepatenkintas, nieko pats negalės. O jos tokios savarankiškos, kad dar ir kitiems nori padėti. Džiaugiuosi jų stiprybe, kantrybe ir pasiekimais. Net susigraudinu pagalvojus“, – tikina Laura.
Šiuo metu Kotrynos ir Viktorijos grafikas išties įtemptas: jos ne tik propaguoja lauko tenisą ir triračių sportą, bet dar ir studijuoja bei dirba. Nors neretai ir sunku viską suderinti, fizinės veiklos greitu metu nė viena iš dvynių atsisakyti neketina: juk tai atneša didžiulę naudą tiek kūnui, tiek dvasiai.
„Kad ir kaip sunku yra viską suderinti, kai sporte padarau pertrauką, jaučiu, kad man jo trūksta. Kai atrandi tai, kas tau patinka, tu automatiškai nebegali be to gyventi“, – sako Kotryna.
„Sportas man yra laisvė, laisvė išreikšti save. Jis padaro gyvenimą daug įdomesnį“, – sutinka Viktorija.
Ši istorija – vaistinių tinklo „Camelia“ ir Lietuvos paralimpinio komiteto kampanijos „Bendrystė augina čempionus“ dalis. Kampanija kviečia atkreipti dėmesį į tai, kiek daug reikšmės negalią turinčiam žmogui turi artimiausių žmonių požiūris, palaikymas ir iniciatyvumas.
Projekto metu savo įžvalgomis dalinsis ne tik skirtingas negalias turintys sportininkai, bet ir jų artimieji bei skirtingų sričių ekspertai. Kviečiame sužinoti daugiau apie sporto galimybes vaikams bei jaunimui turintiems negalią internetiniame puslapyje https://camelia.lt/kartu.
„Bendrystė augina čempionus“ yra ilgalaikės „Camelia“ socialinės atsakomybės iniciatyvos „Kartu vienas dėl kito“ dalis, kuria siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes.
Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite čia: https://www.15min.lt/projektas/kartu-vienas-del-kito.
