Stuburo lūžį patyręs paralimpietis Ramūnas Verbavičius: „Tėvai šaukšto į burną nedėjo“
Ramūnas Verbavičius 2009 metais sportuodamas patyrė stuburo traumą ir nuo tada nevaikšto. Paradoksalu, tačiau, paralimpietis sako, kad būtent sportas tapo būdu susigrąžinti pasitikėjimą savimi, grįžti į aktyvų gyvenimą ir suprasti, kad net ir dideli pokyčiai nebūtinai reiškia pabaigą. Priešingai – kartais jie atveria visai naujas galimybes: „Svarbiausia – nepasiduoti. Tai – tik laikini nepatogumai“, – teigia R. Verbavičius.
Ramūno Verbavičiaus istorija – vaistinių tinklo „Camelia“ ir Lietuvos paralimpinio komiteto kampanijos „Bendrystė augina čempionus“ dalis.
Šioje istorijoje paralimpietis pasakos apie savo kelią į sporto karjerą ir išbandymus, su kuriais teko susidurti po stuburo traumos. Jis taip pat atvirai kalbės apie artimųjų, draugų ir trenerio palaikymą, padėjusį nepasiduoti sudėtingiausiais momentais.
Sportas Ramūno gyvenime atsirado dar paauglystėje. Nors tuo metu sporto nesiejo su profesionalia karjera, būtent tada pajuto, kad ši veikla jam artima.
„Sportuoti pradėjau nuo trylikos metų. Kai nuėjau į sporto salę pas trenerį Joną Burakovą, mane treniruotės labai įtraukė, be sporto nė dienos negalėdavau ištverti. Net sakydavo aplinkiniai – padaryk bent vienos dienos pertrauką“, – prisimena jis.
Sportas tuo metu buvo labiau būdas atsipalaiduoti. Ramūnas studijavo, vėliau tęsė magistrantūros studijas Švedijoje, todėl gyvenimo planai labiau krypo kita veiklos sritimi. Vis dėlto sportas niekur nedingo – jis išliko svarbiausia laisvalaikio dalimi.
„Sportas man visada buvo geriausias psichologas. Jei bloga nuotaika ar kažkas nesiseka, einu sportuoti ir viską palieku salėje. Be sporto aš negaliu – net keista girdėti, kai kas nors sako, kad mėnesį ilsėsis nuo sporto. Ilgiausia, kiek esu nesportavęs, buvo gal savaitė“, – sako Ramūnas.
Artimųjų teigiamas požiūris padeda žvelgti ramiau
Visgi sportas Ramūnui atnešė ir sunkią traumą – stuburo lūžį, kuris neišvengiamai privertė permąstyti gyvenimą. Tačiau būtent pirmosios akimirkos po sudėtingos operacijos įsirėžė ilgam.
„Kai prabudau po operacijos, aplink stovėjo artimieji. Ir kas mane nustebino, kad visi šypsojosi. Nė vienas neverkė, nors situacija tikrai nebuvo gera. Tai labai padėjo – supratau, kad niekas čia netragedizuoja, vadinasi, viskas kažkaip bus gerai“, – prisimena Ramūnas.
Būtent toks artimųjų požiūris padėjo jam pačiam į situaciją pažvelgti ramiau. Vietoje nevilties atsirado mintis, kad tai tik laikinas etapas.
„Aš visiems sakydavau: čia laikini nepatogumai. Su tėvų, draugų ir giminių pagalba po truputį pradėjau grįžti į visuomenę ir pamačiau, kad visai galima gyventi ir sėdint vežimėlyje. Pasikeitė tik judėjimo būdas, o gyvenimas nesustojo“, – sako jis.
Pasak jo, artimieji niekada nesistengė visko padaryti už jį. Priešingai – skatino stengtis pačiam.
„Tėvai šaukšto į burną nedėjo. Kur reikia pagalbos visada padės, bet kur galiu pats, supranta, kad turiu dėti savo pastangas. Tas labai padėjo, nes tada pamatai, kad gali vis daugiau“, – sako Ramūnas.
Treneris – artimiausias žmogus sportininko gyvenime
Po traumos Ramūnas pradėjo lankyti plaukimo treniruotes – gydytojai rekomendavo šią veiklą kaip tinkamą stiprinti stuburui. Tačiau baseine jis netikėtai vėl sutiko paauglystėje jį mokiusį trenerį Joną Burakovą. Būtent jis pasiūlė išbandyti lengvąją atletiką paralimpiniame sporte.
„Aš net nežinojau, kad Jonas treniruoja silpnaregius lengvojoje atletikoje. Jis pasiūlė treniruotis ir man – nuo pat pradžių rezultatai pasirodė visai neblogi, prie to prisidėjo ankstesnis fizinis pasirengimas. Tada po truputį įsitraukiau į paralimpines varžybas dalyvaudamas ieties metimo ir rutulio stūmimo rungtyse“, – pasakoja sportininkas.
Vos po metų Ramūnas jau tapo Lietuvos rinktinės nariu. Jo teigimu, sportas atvėrė ir visai naujų patirčių.
„Dalyvaudamas varžybose pradėjau keliauti ir pamačiau daugybę šalių. Net pats nebūčiau pagalvojęs, kad tiek daug keliausiu. O čia – su neįgaliojo vežimėliu pusę pasaulio apvažiuoji“, – sako jis.
Tačiau sportininko gyvenime neišvengiamos ir nesėkmės, Ramūnas sako, kad tokiose situacijose ypač svarbus trenerio palaikymas.
„Po varžybų pirmas žmogus, kuris tave pasitinka, yra treneris. Jis iš karto pasako, kas nepavyko, ką galima pataisyti, ir kad kitą kartą bus geriau. Tai labai padeda – supranti, kad nėra čia kada savęs gailėtis, reikia dirbti toliau“, – sako Ramūnas.
Anot Ramūno, ilgainiui treneris tampa vienu artimiausių žmonių sportininko gyvenime. Būtent treneris parodė, kad sporte galima siekti karjeros.
Kai visuomenė pradeda žiūrėti kitaip
Sportininko kelio pradžia nebuvo lengva ir dėl visuomenės reakcijos. Tuo metu žmonių turinčių negalią viešumoje buvo matoma gerokai mažiau, todėl treniruotės manieže dažnai sulaukdavo smalsių ar nustebusių žvilgsnių.
„Pradžioje žmonės į mus žiūrėdavo gana keistai, tarsi į kažkokį eksperimentą. Tie žvilgsniai tikrai degindavo. Bet kai pamatė, kad mes rimtai dirbame, kad ateiname kasdien, treniruojamės ir siekiame rezultatų, požiūris pamažu pasikeitė“, – pasakoja Ramūnas.
Panašių situacijų buvo ir kasdieniame gyvenime. Po traumos jam pačiam prireikė laiko priprasti prie žmonių dėmesio.
„Iš pradžių net nenorėdavau išeiti į miestą. Atrodydavo, kad visi žiūri tik į mane. Draugams sakydavau – tu gali eiti su kabančiu snargliu ir niekas nepastebės, o į mane vis tiek visi žiūrės“, – prisimena sportininkas.
Laikui bėgant situacija pasikeitė, svarbų vaidmenį šiame kelyje atliko draugai. Jie nuolat kviesdavo Ramūną išeiti iš namų, neleisdavo užsidaryti ir skatino gyventi aktyviai. Vienas draugas net supyko, kai Ramūnas save pavadino „neįgaliu“.
„Jis man pasakė: koks tu neįgalus, su tavimi viskas gerai, net nebandyk savęs taip vadinti. Tada pagalvojau – iš tiesų, juk esu toks pats kaip jie. Svarbiausia – nepasiduoti. Anksčiau ar vėliau vis tiek atrasite savo kelią. Vienam tai užtrunka ilgiau, kitam trumpiau, bet žmogus vis tiek save atranda“, – sako paralimpietis.
„Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu įgyvendinama kampanija „Bendrystė augina čempionus“ yra nuo 2022-ųjų metų „Camelia“ vykdomos socialinės atsakomybės iniciatyvos „Kartu vienas dėl kito“ dalis, kuria siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes. Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite čia.
