Regėjimo negalią turinti dziudo imtynininkė: kai tavimi tiki artimiausi žmonės, viskas įmanoma

„Mes – viena komanda, kuri veda į priekį ir padeda pasiekti pergales“, – sako dziudo imtynininkė, Europos vicečempionė, Lietuvos sporto nominacijos „Metų proveržis 2025“ laureatė Monika Aželionytė, kalbėdama apie savo trenerį Darių Jurkonį. Treneris jai niekada nesako „tu laimėjai“, „šį kartą tau nepasisekė“, visada sako „mes laimėjom, mums nepasisekė“.

M. Aželionytės istorija – vaistinių tinklo „Camelia“ ir „Lietuvos paralimpinio komiteto“ kampanijos „Bendrystė augina čempionus“ dalis.

Šioje istorijoje dziudo imtynininkė papasakos, kaip jai pavyko įveikti dar paauglystėje užklupusius iššūkius, galėjusius nutraukti jos, kaip profesionalios sportininkės, karjerą. Ji taip pat atvirai kalbės apie artimųjų ir trenerių palaikymo svarbą siekiant pergalių ne tik sporto arenoje, bet ir gyvenime.

24 metų Monika Aželionytė prisimins, kad į sportines aukštumas ją vedė ilgas ir vingiuotas kelias, būta ir paaugliško maišto, dvejonių ir užsispyrimo, bet pirmasis jos treneris Darius Jurkonis visada paskambindavo, paprašydavo ateiti bent į vieną treniruotę ir drąsindavo, kad „mums viskas pavyks“.

„Abejojau savimi, savo jėgomis ir tik trenerio tikėjimas manimi padėjo tapti tuo, kuo esu dabar. Kai tavimi tiki, viskas įmanoma“, – šypsosi Monika.

Ugdė ne tik čempionę, bet ir augino gerą žmogų

Treneris D.Jurkonis dziudo treniravo Moniką nuo 7 metų amžiaus, kai ji pradėjo lankyti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą iki mokyklos baigimo. „Trenerių darbe taip jau būna, kad auklėtiniai tampa kaip savi vaikai, tuo labiau, kad Monika augo su močiute, savo tėvo nėra mačiusi, tapau kaip šeimos narys. Moniką ir pabaru, ir gyvenimiškų pamokų duodu“, – pasakoja Darius.

D.Jurkoniui visada buvo svarbiausia užauginti ne tik čempionę, bet ir gerą žmogų, dorą Lietuvos pilietį: „Monika gera mergaitė, visada ja tikėjau, įžvelgiau jos kaip sportininkės potencialą.“

Artimą ryšį treneris ir sportininkė palaiko iki šiol, nors prieš trejus metus Monika iš Vilniaus persikėlė į Kauną, kai pradėjo studijuoti Lietuvos sporto universitete ir lanko treniruotes pas treneres Lolitą Dudėnienę ir Sandrą Žievytę.

Monika sako, kad treniruotės vyksta kiekvieną dieną, o kartais ir du kartus, todėl treneris kaip šeimos narys, su kuriuo palaikomas artimas ryšys. „Kai sekasi, ir kai nesiseka, pirmiausia skambinu treneriui, kartu pasidžiaugiame laimėjimais, aptarime problemas ir kaip jas galime įveikti“, – sako Monika.

Kai šalia palaikantys žmonės, viską galima įveikti

Darius pasakoja, kad treniruojant vaiką su regėjimo negalia taikoma speciali metodika. Taip pat, pasak trenerio, silpnaregiai, kaip ir visi turintys negalią, yra jautresnės psichikos, todėl negali būti jiems itin griežtas, reikia atsargiai rinkti žodžius, turi būti empatiškas. „Iš kitos pusės, negali išskirti vaiko su negalia nuo negalios neturinčių sportininkų, kad nepažeistum jo savigarbos“, – teigia Darius.

Pasak trenerio, mergaičių psichologija daug jautresnė nei berniukų, jos prisiriša prie savo trenerio ir jo metodikos, pasikeitimai gali sukelti psichologinių sunkumų.

„Psichologija sporte kaip ir gyvenime yra svarbiausia. Monika žino, kad pasitaiko ir duobių, ne „viskas rožėmis klota“, bet reikia įveikti sunkumus. Po pralaimėjimų būna ir ašarų, bet tai žmogiška, taip ir turi būti“, – teigia treneris.

Sportininke didžiuojasi visa šeima

Trenerių palaikymas Monikai labai svarbus ne tik treniruočių metu, bet ir prieš varžybas: „Visada jaudinuosi, bijau, o treneriai nuramina, nuteikia kovai ir pergalei.“

Didelio palaikymo M.Aželionytė sulaukia ir iš savo šeimos. Jos mama niekada neprieštaravo, kad dukra nuo mažens užsiimtų, tokiu iš pirmo žvilgsnio, nemergaitišku sportu.

Savo anūke didžiuojasi Monikos močiutė. Visada prieš varžybas ją padrąsina ir sako, kad svarbiausia ne medaliai, o dalyvavimas.

Savo seserį palaiko dviem metais vyresnis Monikos brolis: „Tai bent, turiu sesę – Europos vicečempionę!” Monika žavisi ir dvi jos jaunesnės seserys.

Gimė kaip tikra kovotoja

Monikai sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs jos, kaip sportininkės kelias, jei ne pasitaikę sunkumai ir kliūtys, kurias ji sėkmingai įveikė kaip tikra kovotoja. O kovoti teko nuo pat gimimo už teisę gyventi. 

Monika gimė neišnešiota, pusšešto mėnesio, sverianti vos 740 g. Per didelis deguonis kiekis inkubatoriuje pažeidė balso stygas, o katarakta ir kitos ligos – regėjimą. Net medikai buvo praradę viltį, kad kūdikis išgyvens, bet po pusmečio mergaitė iškeliavo į namus. 

Nors Monika buvo perspektyvi sportininkė, būdama 15 metų Vokietijoje įveikė bendraamžius, o suaugusiųjų grupėj užėmė antrą vietą, iškilo netikėta kliūtis jos treniruotėms Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre – gydytoja uždraudė Monikai sportuoti, esą tai gali dar labiau pabloginti ir taip silpną mergaitės regėjimą.

„Mama pristatė pažymą iš mano šeimos gydytojo, kad galiu sportuoti, bet administracija priėmė sprendimą laikytis savo gydytojos rekomendacijų. Teko perkelti treniruotes į mieste esantį klubą. Nežinia, galbūt tai sutrikdė mano treniruočių ritmą, gal ir pati dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių užsispyriau mesti sportą, bet pradėjau nelankyti treniruočių“, – prisimena Monika, dabar su stipriais akiniais matanti šiek tiek daugiau nei vien tik neryškius siluetus.

Trauma užkirto kelią į paralimpines žaidynes 

Trenerio D.Jurkonio atkaklumas padėjo įveikti sunkumus ir sportininkei sugrįžti ant tatamio, tačiau pradėjus ruoštis 2024 metų dziudo varžyboms „Grand Prix“ Vokietijoje, Monika patyrė traumą. Atkakli sportininkė vis tiek dalyvavo varžybose ir užėmė penktą vietą.

Grįžusi namo sužinojo, kad reikia ruoštis plyšusio kelio raiščio operacijai. Laukė ir ilgas reabilitacijos laikotarpis – tai sutrukdė Monikai surinkti reikiamą kiekį reitingo taškų, norint patekti į 2024 metų paralimpines žadynes.

Monikai liko paskutiniai studijų metai Kaune, ji vėl grįš į Vilnių ir toliau D.Jurkonis planuoja ją treniruoti, ruošti paralimpinėms žaidynėms Los Andžele 2028 metais.

Siekti aukštumų paskatina ir artimas draugas

Profesionaliems sportininkams treniruotės yra kaip darbas – nors ir degi noru pasiekti aukštumas, pasitaiko periodų, kai tingi, tiesiog nenori sportuoti. Tuomet labai padeda Monikos draugas ukrainietis Dmytro Solovey – abu sportininkus sieja meilė tai pačiai sporto šakai – dziudo.

„Jeigu jaučiuosi pavargusi ar tiesiog tingiu treniruotis, Dmytro sako, kad normalu taip jaustis, visiems pasitaiko, bet mes turim bendrą tikslą – paralimpines žaidynes“, – sako Monika.

Baigusi LSU, sportininkė tikriausiai ateityje ir pati taps dziudo trenere. Monika mano, kad negalią turintys vaikai per sportą įgyja pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo: „Reikia skatinti sportuoti, o ne drausti, baiminantis traumų.“

M.Aželionytė turi iš ko pasisemti patirties, nes jos treneriai – didžiausi mokytojai, kurie parodė, kaip svarbu pasitikėti sportininku, įkvėpti drąsos ir nepasiduoti įveikiant sunkumus.

„Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu įgyvendinama kampanija „Bendrystė augina čempionus“ yra nuo 2022-ųjų metų „Camelia“ vykdomos socialinės atsakomybės iniciatyvos „Kartu vienas dėl kito“ dalis, kuria siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes. Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite čia.