Ligoninėje ištarti draugo žodžiai pakeitė viską: neįtikėtinas Rapolo kelias į žiemos paralimpines žaidynes
Paralimpietis snieglentininkas Rapolas Micevičius, nors ir patyręs nelaimę bei netekęs kojos, sportui liko ištikimas, o draugo pasiūlymas išbandyti dalyvavimą žiemos paralimpinėse žaidynese įžiebė naują viltį. „Camelia“ vaistinių tinklo ir Lietuvos paralimpinio komiteto plėtojamoje socialinės atsakomybės kampanijos „Bendrystė augina čempionus“ tinklalaidėje kalbamės su sportininku, kuris jau greitai atstovaus Lietuvą žiemos žaidynėse – kaip jam sekasi, kas motyvuoja nepasiduoti ir kaip reaguoja aplinkiniai.
Sportas Rapolą lydėjo visą gyvenimą – viskas prasidėjo nuo krepšinio, karatė, vėliau peraugo į slidinėjimą. „Jaučiau, kad sportas mane keičia. Tapau tiek fiziškai, tiek psichologiškai stipresnis“, – prisimena Rapolas. 19 metų išvykęs slidinėti į kalnus pašnekovas sako pajutęs jų magiją. Nors šis sportas jį sužavėjo, tuo metu tai buvo tik laiko praleidimo būdas.
Draugo idėja paskatino judėti į priekį
25-erių metų Rapolas išvažiavo gyventi į kalnus. Jo tikslas buvo dirbti bei užsiimti mėgstama veikla. „Gyvenau tiek Italijoje, tiek Prancūzijoje, tad slidinėjau daug, tačiau profesionaliu sportu susidomėjau patyręs nelaimę, kurios metu praradau koją. Kaip dabar atsimenu – gulėdamas ligoninėje kalbėjausi su draugu filipiniečiu, o šis man pasakė „neturėdamas kojos gali bandyti patekti į paralimpines žaidynes“. Nors niekada apie tai negalvojau, po draugo žodžių susimąsčiau“, – juokdamasis pasakoja pašnekovas.
Pradėjęs domėtis profesionaliu snieglenčių sportu ir pamatęs, kaip sugeba slidinėti negalią turintys žmonės, Rapolas liko sužavėtas, o gavęs pirmąjį kojos protezą nieko nelaukęs nuskubėjo išbandyti savo jėgų: „Pirmą kartą su protezu nuo kalno leidausi Druskininkuose. Skaudėjo, buvo nepatogu, tačiau pastebėjau, kad galiu prisitaikyti prie protezo ir pakankamai greitai čiuožti.“
Praėjus pusei metų, sportininkas jau vyko savo jėgų išbandyti pirmose varžybose. Nors tikslas buvo patekti į paralimpines žaidynes, pirmiausia reikėjo praktikos ir savo galimybių įsivertinimo. „Užėmęs pakankamai gerą vietą supratau, kad noriu eiti profesionaliu keliu, todėl mečiau darbą ir užsibrėžiau įgyvendinti svajonę“, – šypsodamasis sako pašnekovas.
Nuotrauka: Brad WarsonLPAK
Tinkamas protezas pritaikytas tik po 4 metų
Nors motyvacijos siekti tikslui buvo, Rapolas atviras – skaudėjo, o su skausmu susidoroti buvo sudėtingiausia. Juk sportininkas nežinojo, kur yra riba tarp poilsio ir savo galimybių išbandymo, tad nuolatinio balanso ieškojimas ir bandymas perprasti savo kūną tapo Rapolo kasdienybe.
„Taip pat reikia nepamiršti protezo ir jo pritaikymo slidinėjimui. Tik šį sezoną, po beveik 4 metų, atradome protezą, su kuriuo galiu slidinėti, kuris neteikia skausmo, yra komfortiškas ir patogus. Šiuo metu neturiu gero, vaikščiojimui skirto protezo, tačiau turiu puikų slidinėjimo protezą“, – juokaudamas įdomybes atskleidžia paralimpietis.
O labiausiai jį motyvuoja mėgstama veikla. „Kai skęsti, griebiesi to, kas gali tave pradžiuginti, aš tą ir dariau“, – sako pašnekovas. Artimieji ir aplinkiniai taip pat negailėjo gražių žodžių ir palaikymo.
„Mane palaikė tiek kiti sportininkai, tiek treneriai, įžvelgę potencialą ir visuomet kartoję, kad man pavyks. O ir aplinkiniai iš šono žvelgdami stebisi ir žavisi manimi bei mano motyvacija, tad palaikymą jaučiu tikrai didelį“, – teigia paralimpietis.
Šiuo metu Rapolas aktyviai treniruojasi kovo mėnesį vyksiančioms žiemos paralimpinėms žaidynėms, kuriose vienintelis atstovaus Lietuvą. Plačiau apie tai, kaip jam sekasi ruoštis bei kas šiuo sunkiu ir daug jėgų reikalaujančiu gyvenimo etapu yra didžiausia ramstis ir palaikymas, žiūrėkite laidoje.
Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite čia: https://www.15min.lt/projektas/kartu-vienas-del-kito.
