Vos 5 proc. matantis ieties metikas Osvaldas: „Daktarai brėžė ribas, bet jų nepaisiau“
Paralimpietis Osvaldas Kucavičius sako, kad sportas jo gyvenime niekada nebuvo atsitiktinumas – jis atsirado natūraliai ir ilgainiui tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Nors šiandien sportininkas mato vos kelis procentus, judėjimo neatsisakė net tada, kai gydytojai rekomendavo riboti fizinį aktyvumą. Pasak jo, svarbiausia šiame kelyje buvo ne diagnozė ar aplinkybės, o sprendimas nesustoti ir žmonės, kurie visada buvo šalia.
Osvaldo Kucavičiaus istorija – vaistinių tinklo „Camelia“ ir Lietuvos paralimpinio komiteto kampanijos „Bendrystė augina čempionus“ dalis.
Šioje istorijoje paralimpietis pasakoja apie savo patirtį sporte, gyvenimą su progresuojančia regėjimo liga, artimųjų palaikymą ir momentus, kurie padėjo suprasti, kad ribos dažniausiai atsiranda tik galvoje.
Osvaldas pasakoja, kad pirmieji žingsniai sporte nebuvo susiję su siekiu tapti profesionalu. Vaikystėje sportas buvo natūrali kasdienybės dalis – jis lankė plaukimą, vėliau atsirado krepšinis, o dar vėliau – treniruotės sporto salėje. Judėjimas buvo savaime suprantamas dalykas, todėl ir augant sportas niekur nedingo.
„Plaukimas atsirado dėl sveikatos, krepšinis, – nes buvo smagu žaisti su draugais, o sportas salėje, kai norėjosi dėl paties savęs pasistengti. Sportas visada buvo šalia, tik nebuvo minties, kad tai gali tapti pagrindine veikla“, – prisimena jis.
Apie paralimpinį sportą Osvaldas sužinojo tik studijų metais, kai mokėsi Lietuvos sporto universitete. Būtent tada atsirado galimybė išbandyti lengvąją atletiką – iš pradžių tiesiog smalsumo vedinas, be didelių lūkesčių.
„Pabandžiau ir rutulio stūmimą, ir ieties metimą. Su ietimi kažkaip iš karto pajutau, kad man tinka – rezultatas gavosi visai neblogas, nors nebuvau tam ruošęsis. Tada ir atsirado mintis, kad gal čia yra kažkas daugiau nei tiesiog pabandymas“, – sako sportininkas.
Osvaldas Kucavičius / Eva Pavia Gomez (LPAK) nuotr.
Progresuojanti liga neužkirto kelio karjerai
Dar mokykloje Osvaldui buvo diagnozuotas pigmentinis retinitas – regėjimo liga, kuri laikui bėgant progresuoja ir sukelia regos praradimą dėl tinklainės degeneracijos. Pirmieji simptomai pasirodė pradinėse klasėse, tačiau paauglystėje regėjimas ženkliai suprastėjo. Tuo metu iš gydytojų jis išgirdo ir rekomendacijas riboti fizinį aktyvumą, tačiau pats tam nepritarė.
„Buvo momentas, kai jau norėjo atleisti nuo fizinio lavinimo pamokų. Bet man pačiam to nereikėjo – aš norėjau sportuoti kartu su visais. Su tėvų pagalba pavyko tai išsikovoti, ir tas sprendimas, manau, buvo labai svarbus“, – pasakoja jis.
Pasak Osvaldo, tuo metu didelę reikšmę turėjo aplinka. Tėvai jau buvo susidūrę su šia liga – ja serga sportininko vyresnė sesuo, todėl sprendimus priėmė ramiai, apgalvotai. Mokykloje taip pat netrūko palaikymo – mokytojai ir klasės draugai padėdavo, kai reikėdavo, tačiau iš kitų neišskyrė.
„Nebuvo taip, kad kažkas gailėtų. Jei reikėdavo pagalbos – padėdavo, bet viskas vykdavo natūraliai. Tas labai svarbu, nes tada jautiesi kaip visi“, – sako sportininkas.
Apie pačią ligą Osvaldas šiandien kalba ramiai – šis santykis su ja susiformavo ne iš karto, tačiau ilgainiui atsirado priėmimas.
„Vaikystėje pradžioje buvo sunku patikėti – kodėl man. Bet po kelerių metų su tuo susitaikiau. Iki šiol man tai nekelia klausimų. Suprantu, kad regėjimas silpsta, bet bandau prisitaikyti prie aplinkos, darbo, prie visko. Apie tai net negalvoju – psichologinių duobių dėl regėjimo tikrai nėra. Artimieji, draugai, trenerė, komanda – visi palaiko, atmosfera gera“, – sako jis.
Šiandien Osvaldo liga yra itin progresavusi – išlikę vos 3–5 proc. regėjimo, tad matymo laukas labai susiaurėjęs. Tai keičia treniruočių procesą, tačiau Osvaldas sako, kad prie to galima priprasti.
„Yra daug niuansų. Kai išmetu ietį, jos nematau, todėl nežinau, kas pavyko, ką reikėtų pataisyti. Taip pat yra situacijų, kur reikia saugotis – pavyzdžiui, negaliu eiti į vietą, kur skraido įrankiai, nes jų nematau. Tokiose vietose labai padeda komanda“, – pasakoja jis.
Osvaldas Kucavičius / Eva Pavia Gomez (LPAK) nuotr.
Palaikymas svarbus ne tik sporte
Kalbėdamas apie savo kelią, Osvaldas nuolat grįžta prie žmonių, kurie buvo šalia. Šeima, draugai, mokytojai ir komandos nariai – visi jie prisidėjo prie to, kad sportas išliktų jo gyvenimo dalimi net tada, kai atsirado sunkumų. Ypatingą vietą užima trenerė Teresė Nekrošaitė, su kuria sportininkas dirba jau keletą metų. Pasak Osvaldo, tai žmogus, kuris padeda ne tik sporte, bet ir kasdienybėje.
„Ji nėra tik trenerė. Jei reikia, ji padės visur – patars, palaikys, supras. Gali ateiti ne tik su sporto klausimais. Toks žmogus šalia labai daug reiškia, ji tarsi draugė, šeimos narys, mama“, – sako jis.
Vienas sudėtingesnių laikotarpių sportininko karjeroje buvo rimta alkūnės trauma, ji kuriam laikui sustabdė treniruotes. Apie metus Osvaldas negalėjo mesti ieties, tuo metu kilo nemažai klausimų dėl ateities.
„Buvo minčių viską mesti, nebesportuoti, nes kai negali daryti to, ką darai kasdien, labai sunku. Atrodo, kad viskas sustoja. Tuomet ir sutikau trenerę Teresę, kuri padėjo atsistatyti tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir grįžti į sportą“, – prisimena Osvaldas.
O.Kucavičius, R.Verbavičius ir O.Dobrobovolskaja su trenere Terese Nekrošaite / Dano Sodaičio (LPAK) nuotr., Osvaldas Kucavičius / Eva Pavia Gomez (LPAK) nuotr.
Sportas tapo būdu gyventi
Šiandien sportas Osvaldui yra kur kas daugiau nei treniruotės ar varžybos. Jis užima didžiąją dalį kasdienybės ir yra glaudžiai susijęs su tuo, kaip sportininkas jaučiasi ir ką veikia.
„Sportas man yra viskas viename. Tai ir darbas, ir poilsis. Jei randi veiklą, kuri tau patinka, tu nebejauti, kad dirbi – tiesiog darai tai, kas tau svarbu“, – sako jis.
Šis požiūris atsispindi ir jo profesiniame kelyje. Baigęs studijas, jis pasirinko kryptį, susijusią su fiziniu aktyvumu ir žmonių su negalia įtraukimu. Pasak Osvaldo, svarbiausia yra sudaryti galimybes judėti ir leisti pabandyti.
„Vaikams reikia leisti sportuoti, būti aktyviems, dalyvauti. Jei sudaromos sąlygos, jie gali daryti tą patį, ką ir visi kiti. Svarbiausia – nebijoti ir nestabdyti. Požiūris į negalią pamažu keičiasi, tačiau vis dar svarbu apie tai kalbėti ir rodyti pavyzdžius“, – sako sportininkas.
„Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu įgyvendinama kampanija „Bendrystė augina čempionus“ yra nuo 2022-ųjų metų „Camelia“ vykdomos socialinės atsakomybės iniciatyvos „Kartu vienas dėl kito“ dalis, kuria siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes. Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite čia.
