Kai palaikymas tampa sparnais: nuo mirties nuosprendžio iki paralimpinio medalio

Bela Morkus – moteris, kurios užsispyrimu, atkaklumu ir pozityvumu galėtų žavėtis kiekvienas. Nuo pat vaikystės ji turėjo prisijaukinti mintį apie mirtį: gimė neišnešiota, su širdies yda, patyrė ribotą judėjimą, vėliau išgyveno net penkis insultus. Jai gyvenime teko anksčiau laiko netekti brangiausių žmonių ir įveikti save ne vieną, o daugybę kartų. Nepaisant viso to, Bela iš neįgaliojo vežimėlio išmoko žengti pirmuosius žingsnius, vėliau – bėgti, ir šiandien yra viena geriausių pasaulio paralimpiečių, pelniusi ne vieną medalį.

Šiandien ji atvirai dalijasi ne tik savo fizinio atsistatymo ir sportinių pasiekimų istorija, bet ir pasakoja apie tikėjimą, psichologinę stiprybę, šeimos ir komandos paramą, kuri padėjo išeiti iš sunkiausių gyvenimo etapų.

– Bela, nuo pat mažens jūsų gyvenimas nebuvo lengvas. Esate pasakojusi, kad jums likimas iššūkių nepagailėjo jau gimstant. Kaip prisimenate savo vaikystę?

– Gimiau neišnešiota, būdama septynių mėnesių, su širdies yda. Visą vaikystę buvau ribojama judėti, negalėjau sportuoti. Kai man buvo penkeri, pradėjo trumpėti koja – kaip vėliau paaiškėjo, dėl gimdymo metu padarytos traumos, nes gimiau kojomis į priekį. Gydytojai rekomendavo metams vykti į Maskvą, kur buvo prieinamas specialus aparatas, tačiau dėl širdies ydos kilo klausimų, ar toks gydymas man bus tinkamas.

Iki šiol labai ryškiai pamenu momentą, kai man būnant penkerių kardiologė pasakė mamai: „Kam kankinti vaiką, kam jį ten vežti metams, jei geriausiu atveju jis gyvens iki 12 metų.“ Gal ji manė, kad nesuprasiu, bet viską atsimenu.

Mamai buvo šokas, o aš kasmet per gimtadienį bijodama skaičiuodavau – 9, 10, 11… 12. Kai man suėjo dvylika, mamai pradėjo šlubuoti sveikata, ji nebeatlaikė įtampos – tais metais ją ištiko insultas ir prie mano akių ji mirė.

– Netekti mamos tokiame jauname amžiuje – siaubingas smūgis. Atrodo, likimas tada buvo žiauriai ironiškas – kai pati gyvenote su mirties nuosprendžiu, pirmoji iškeliavo ji. Kaip po mamos mirties pasikeitė jūsų gyvenimas ir kokį vaidmenį jame turėjo tėtis?

Tėvas dirbo per du darbus, kad išlaikytų mane ir šešeriais metais vyresnį brolį. Man reikėjo mokytis gyventi suaugusio gyvenimą: gaminti, tvarkytis, kūrenti krosnį, nes gyvenom sename name. Reikėjo ir mokytis, o gydytis taip ir neišvažiavau. Mokykloje patyčių sulaukdavau – kreivakoje vadindavo. Taip bėgo metai, sulaukiau ir 13-o, ir 18-o gimtadienio, vis svarstydama – oo, aš dar čia! Metams bėgant išaugau širdies ydą, bet dėl kitų sveikatos problemų vis tiek nesijaučiau kaip visi.

Kita vertus, šeima mane suformavo, išugdė tą sportinį charakterį. Tėtis, brolis – abu žaidė šaškėmis, brolis – Lietuvos, pasaulio čempionas. Mano komanda – visi kovotojai. Kovotoja turėjau būti ir aš.

– Ar baigusi mokyklą greitai pradėjote savarankišką gyvenimą? Koks tai buvo etapas, su kokiais išbandymais susidūrėte?

– Baigusi 12 klasę nuėjau dirbti į spaustuvę. Norėjau būti siuvėja, bet manęs nepriėmė dėl silpnos regos – neturėjau pasirinkimo. Spaustuvėje dirbo mama, tai ir aš nuėjau – klijavom knygas, žurnalus. Sunkus, kenksmingas darbas, prisikvėpuoji visko – pradirbau 15 metų, „uždirbau“ sau astmą, bet ką daryt?

Vėliau ėmiau vis dažniau jausti skausmus. Gydytojai sakė – radikulitas. Nuėjau privačiai pas gerą gydytoją, jis klausia: „O jums nuotrauką kas nors kada nors darė?“ Sakau – ne. Padarė, ir iškart nustatė 4 laipsnio klubo sąnario artrozę. Teko keisti sąnarį, nes jau vaikščiojau kaip sena moteris, nors tebuvo 35-eri – norėjosi gyventi pilnavertiškai.

– Atrodo, kad sunkumai nesibaigia… Kaip išgyvenote šį laikotarpį?

– Tiesą sakant, čia buvo tik pradžia – vėliau viskas dar labiau sudėtingėjo. Klubo operacija ne visai pavyko, tačiau pasekmes pajutau tik po kelerių metų. 2002-ais padarė operaciją, o 2005-ais mane ištiko pirmas insultas. Po jo prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Širdis taip pat primindavo apie save – dėl tachikardijos maždaug keturis kartus per metus atsidurdavau reanimacijoje.

Kartą miegodama per priepuolį taip stipriai trenkiau ranką į sieną, kad teko dėti gipsą. Po kelių savaičių, jį nuimant, vėl ištiko priepuolis. Gulėdama ant neštuvų pajutau nepakeliamą skausmą – rodės, kas peiliu perdūrė stuburą. Rėkiau, kad nebejaučiu kojų.

Iš pradžių gydytojai manė, jog jos aptirpo nuo gulėjimo, bet greitai paaiškėjo, kad situacija daug rimtesnė – man diagnozavo spinalinį (nugaros smegenų) insultą.

Tą laikotarpį prisimenu labai baisiai – nejaučiau pusės kūno, prasidėjo haliucinacijos. Pamenu, šalia stovėjo šeimos gydytoja ir psichologė, klausė, ar nieko neketinu sau pasidaryti. Atsakiau, kad negaliu – reikia prižiūrėti sergantį tėvą, kuris ir pats nuolat gulėjo ligoninėse.

Kai jau atrodė, kad atsigaunu – gavau elektrinį vežimėlį, lankiau mankštas – smogė dar vienas smūgis. Tėvui diagnozavo vėžį, mane ištiko naujas, stiprus galvos insultas – atėmė dešinę kūno pusę, nebegalėjau kalbėti, maitintis teko per zondą. Po pirmo insulto dar laikiausi, bet paskui tapo vis sunkiau.

Reikėjo reabilitacijos, kurios gydytojai net nebenorėjo duoti – sakė, kad aš jau „daržovė“, neverta gydyti. Kiekvieną žodį atsimenu. Tie, kurie mane paskutinį kartą matė tada, kai vėliau atsigavau, nebepažino – klausė: „Bela, čia tu?“ Galvojo, kad aš mirus.

– Užsiminėte, kad jums teko iš naujo mokytis net kalbėti. Kaip atrodė tas laikotarpis?

– Kai išėjau iš ligoninės, niekam nebebuvo įdomu, kaip man sekasi. 2010 metais praradau gebėjimą sklandžiai kalbėti, todėl iki šiol sunku reikšti mintis. Tada nutiko keistas dalykas – ėmiau kalbėti rusiškai, maišydavau skiemenis, sunkiai tardavau ilgesnius žodžius.

Galvodavau, kad kalbu normaliai, bet žmonės manęs nesuprasdavo. Iki šiol artimieji juokiasi – vietoj „pomidoras“ sakydavau „rotidoras“, vietoj „telefonas“ – „letefonas“. Po kelių metų vėl ištiko insultas, o 2016-ais – spinalinis. Tada buvo ypač sunku – praradau tikėjimą, nebenorėjau kovoti, jaučiausi lyg daržovė. Brolis ir pusseserė buvo didžiausi palaikytojai, bet vieną dieną brolis tiesiai pasakė: „Negali taip pasiduoti, daryk ką nors.“ Tik kai jis užsiminė apie slaugą, susiėmiau.

Atsidariau kompiuterį ir pamačiau centro „Eik“ skelbimą – jie ieškojo žmonių su negalia, po insultų ar stuburo traumų, norinčių išbandyti Eiseno treniruoklį. Buvo nurodytas vadovės Aušros Kriškoviecienės numeris. Savaitę svarsčiau ir galiausiai paskambinau.

– Kas tuomet dėjosi jūsų galvoje?

– Svarsčiau ilgai. Kelias dienas negalėjau rasti jėgų, bet galiausiai susiėmiau ir pasakiau sau: „Aš važiuosiu.“

Paskambinau – jie manęs dar nebuvo matę, tik pasakė: „Atvažiuok.“ Kai pamatė, buvo šoke – atrodžiau silpna, visai be jėgų, praktiškai kaip daržovė. Išbandžiau tą treniruoklį, bet kai sužinojo mano ligas, iš pradžių nenorėjo priimti. Vis dėlto davė antrą šansą – reikėjo pasirašyti sutartį, kad brolis visada bus su manimi.

Po pirmos treniruotės jie sakė: „Jei sugalvosi dar ateiti – ateik“, nors patys manė, kad nebegrįšiu. Bet grįžau. Ir kai pamatė, kad atvažiavau antrą kartą, kažkaip labiau manimi patikėjo.

Buvo labai sunku – daug skausmo, daug ašarų. Bet treniruotė po treniruotės pradėjau stovėti. Paskui – vienas, antras žingsnis su „Eiseno“ treniruokliu. Žiūriu – akys prašviesėjo. Tada supratau, kad bandysiu iki galo. Lankiau užsiėmimus du kartus per savaitę visus metus.

– Kaip manote, ar didesnę motyvaciją jums suteikė fizinis atsistatymas, ar psichologinė parama?

– Visi mane palaikė – turėjau labai draugišką komandą, o ta bendrystė reiškė be galo daug. Kai pradėjau daryti pirmuosius žingsnius, motyvacija ėmė augti. Supratau, kad man duotas antras šansas, ir aš jo tikrai neatiduosiu – turiu būti kovotoja.

Dievas man davė tą antrą galimybę, o visa komanda ištiesė ranką ir ištraukė iš duobės. Labai jiems dėkinga.

– Kada jau pradėjote jausti, kad sekasi, kad norisi daugiau?

– Žingsniai didėjo, greitėjo, jaučiau, kad stiprėju. Dariau įvairius pratimus – treniruotes su treniruokliu, su kamuoliuku. Akys vis užkliūdavo už salėje stovinčio triračio, kartą paklausiau: „Kada aš galėsiu išbandyti?“ Atsakė – dar per anksti. Treniravausi toliau, o kai atšilo orai, išėjome į Vingio parką. Ten vėl priminiau, kad noriu išbandyti triratį. Sutiko – taip ir pradėjau.

Po kelių mėnesių nepasidaviau – sakau, gal ir varžybose galiu pabandyti sudalyvauti? Kažkaip leido… Ir ką jūs galvojate – 100 metrų distanciją nubėgau pirma, per 28 sekundes! Taip savimi didžiavausi – štai, pirmas kartas ir toks sėkmingas! Nors tuomet mažiausiai galvojau apie sportą – mano tikslas buvo sveikata. Bet po dešimtmečio ant patalo supratau: triratis – tai mano kojos.

– Ką jums reiškia būti paralimpiete? Ar tai titulas, misija, gyvenimo būdas?

– Iš pradžių negalvojau, kad būsiu sporte. Bet kai parodžiau gerus rezultatus, mane ėmė palaikyti Kęstutis Skučas iš Neįgaliųjų federacijos – patikėjo manimi ir pakvietė į „Grand Prix“ varžybas Šveicarijoje. Ir aš iškovojau medalį Lietuvai. Nuo tada jis visada mane palaiko, o netrukus susidomėjo ir paralimpiečiai.

Matau, kad manimi tiki, suteikia šansą, palaiko. Indijoje tikėjomės aukso, bet iškovotas sidabras man – pats svarbiausias. Tai ne tik pergalė varžybose, bet ir asmeninis mano gyvenimo pasiekimas.

– Papasakokite plačiau – kaip jus motyvavo pajautimas, kad kadaise nelabai realistiškai atrodančios svajonės gali tapti įmanomos? Kaip keitėsi jūsų tikslai, užsispyrimas?

– Pamenu, kaip išvykome į pirmą sporto stovyklą Danijoje. Trenerė visiems kartojo: „Tik negalvokite apie rezultatą – čia jūsų pažintis su sportu, atsipalaiduokit, pasimėgaukit.“ Man ta kelionė apskritai buvo ypatinga – pirmas kartas užsienyje, pirmas skrydis lėktuvu, tiek daug naujų įspūdžių ir patirčių!

Pasirinkome 100, 200 ir 400 metrų distancijas, varžovų buvo nemažai – iš 17 šalių. Pirmas bėgimas, 100 metrų – atbėgau šešta. Super! Pagal taisykles tik šeši greičiausi pateko į finalą, todėl visa komanda džiaugėsi – debiutas sėkmingas, aš – tarptautiniame finale.
Man pačiai tuomet šešta vieta neatrodė laimėjimas – viduje jaučiau norą siekti daugiau. Finale atbėgau antra. Visi buvo šoke – daug džiaugsmo ir netikėtų emocijų. Pamenu trenerės Aušros žodžius: „Matai, ką reiškia, kai užpykai?“ Pajaučiau sportinį azartą.

Tose pačiose varžybose 200 metrų distancijoje užėmiau trečią vietą, o 400 metrų – pirmą. Tas jausmas buvo neįtikėtinas. Supratau, koks svarbus yra susikoncentravimas į tikslą – iki šiol stengiuosi nesiblaškyti ir nesidairyti aplink, tai padeda. Apskritai iki 2017 metų gyvenau tarsi kitą gyvenimą, o dabar – lyg atgimusi iš naujo.

Žinoma, problemos niekur nedingo, bet atsirado daugiau energijos, motyvacijos ir džiaugsmo. Noriu dažniau šypsotis, daugiau bendrauti – tai įkvepia.

– Kaip dabar atrodo įprasta jūsų diena? Kokią vietą joje užima treniruotės?

– Nėra dienos, kad nesimankštinčiau – treniruojuosi kasdien. Prie lovos turiu pakabintą treniruoklį – valandą ar dvi stiprinu rankas ir kojas. Dukart per savaitę treniruojuosi su triračiu, kitomis dienomis po kelias valandas minu dviratį. Nebėra dienos be sporto – tai tapo mano gyvenimu. Nebėra blogo oro, tik prasta apranga. Neleidžiu sau praleisti užsiėmimų – per metus tokių pasitaiko vos keli, ir tik kai sveikata neleidžia. Jei pasakau, kad neateisiu, treneriai iškart skambina – klausia, kas atsitiko. Tam turi būti rimta priežastis.

Esu be galo dėkinga savo mylimoms trenerėms – Aušrai Kriškoviecienei ir Ramunei Motiejūnienei. Jos atiduoda visas jėgas ir energiją, dažnai aukodamos savo laiką, kad skirtų mums kuo daugiau dėmesio.

Būna, važiuojame į maratonus, kartais per laisvadienius išvykstame – jos visada su mumis. Ačiū joms, kad dalijasi žiniomis, patirtimi ir jėgomis. Dėl jų įkvėpimo pasiekimai tampa įmanomi.

– Bela, o kaip atsipalaiduojate? Kas nuramina sielą, kokių hobių turite?

– Labai mėgstu muziką. Jau antrus metus klube „Eik“ lankau muzikos terapiją – ji mane labai ramina. Nuo vaikystės svajojau groti pianinu, bet vis nustumdavau šią mintį į šalį. Kartą terapeutė Kotryna Daunytė padrąsino – sakė, kad niekada nevėlu svajonei išsipildyti.

Iš pradžių sunku buvo patikėti – juk ką ten, galvojau, išmoksi naujų dalykų būdama 57-erių... Bet po truputį, mažais žingsneliais, ir štai – klubo kalėdiniame renginyje jau grojau „Odę džiaugsmui“. Niekas nežinojo, buvo staigmena. Vėliau gavau dovanų nedidelį sintezatorių – dabar ruošiuosi kitam šventiniam koncertui.

Dar ėmiausi verti apyrankes. Pradėjau domėtis natūraliais akmenimis – ką jie reiškia, kokią energiją skleidžia. Jau kokius trejus metus tuo užsiimu, savo darbelius pardavinėju mugėse ir sekmadieniais Vilniaus „Outlet“.

Apyrankėmis dalinuosi ir feisbuke. Iš šio užsiėmimo stengiuosi prisidėti prie savo reabilitacijos. Kartais sekasi geriau, kartais prasčiau, bet kiekvienas euras man svarbus.

– Ką jums reiškia žodis stiprybė?

– Geras klausimas. (Tylos pauzė.) Pirmiausia – kantrybė, pasitikėjimas savimi.

Nors, tiesą sakant, nemanau, kad esu labai stipri. Taip, esu kovotoja, stengiuosi žiūrėti tik į priekį, bet čia gal labiau prie kitų. Mano silpnybės dažniausiai lieka su manimi pačia ir išlenda tuomet, kai lieku viena arba naktį. Tuomet ir paverkiu, ir rankos, būna, nusvyra. Bet išmiegu ir vėl tarsi suimu save, nenoriu pasiduoti.

Po mano ta kovotojos dvasia slepiasi jautri siela. Labai noriu visiems padėti. Jei kas paprašo – visuomet stengiuosi pagelbėti. O ir pati nebijau paprašyti pagalbos – tam irgi reikia stiprybės.

– Ar jūs pati jaučiate, kad savo istorija įkvepiate kitus?

– Tai, kad galiu judėti, galiu sportuot ir rodyt gerus rezultatus, man pirmiausia yra pergalė prieš save pačią. Noriu, kad žmonės mane pirmiausia matytų kaip žmogų, kaip kovotoją, o tik paskui sportininkę – juk sportininke taip pat tapau per savo užsispyrimą.

Noriu būti pavyzdys tiems, kurie dvejoja, nedrįsta – juk ir aš tokia buvau, bet man pavyko. Kai pasakoju savo istoriją, visada noriu pasakyt – neužsidarykit tarp keturių sienų, bendraukit, išeikit į lauką, pabūkit tarp žmonių, neužsidarykit! Net maži žingsneliai į priekį veda mus į priekį – tai labai svarbu. Svarbiausia – nepasiduoti ir žiūrėti pirmyn.

Kai viena po kitos prasidėjo mano ligos, svarsčiau – o kas, jei jų nebūtų? Galvojau, ką dirbčiau, kaip būtų viskas pasisukę. Tačiau praėjusį visą šį kelią atradau savo tikrus draugus, išgryninau žmones šalia, turiu ratą tų, kurie mane palaiko. Ligos pradžioje mane sulaužė, o tuomet suformavo. Dabar jaučiuosi laiminga ir jaučiu didesnį dėkingumą už tai, ką turiu.

– Kokia jūsų didžiausia svajonė šiandien?

– Kad aš ir mano šeima būtų sveiki. Kad „Frame Running“ komanda plėstųsi, atsirastų daugiau aktyvių žmonių. Dar norėčiau parodyti gerus rezultatus, nepasiduoti. Taip pat, jei leis sveikata, papulti į Europos čempionatą.

O dabar greit manęs laukia nauji startai – lapkričio 18–24 dienomis vykstu į Tailandą, kur vyks Pasaulio neįgaliųjų sporto žaidynės, labai laukiu.

Ši istorija – vaistinių tinklo „Camelia“ ir Lietuvos paralimpinio komiteto kampanijos „Bendrystė augina čempionus“ dalis.

Kampanija kviečia atkreipti dėmesį į tai, kiek daug reikšmės negalią turinčiam žmogui turi artimiausių žmonių požiūris, palaikymas ir iniciatyvumas. Projekto metu savo įžvalgomis dalinsis ne tik skirtingas negalias turintys sportininkai, bet ir jų artimieji bei skirtingų sričių ekspertai.

„Bendrystė augina čempionus“ yra ilgalaikės „Camelia“ socialinės atsakomybės iniciatyvos „Kartu vienas dėl kito“ dalis, kuria siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes.

Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite čia: https://www.15min.lt/projektas/kartu-vienas-del-kito.