Simono kelias link paralimpinės svajonės: aplinkinių tikėjimas išmokė neįkainojamų pamokų

Simonas Žvirblis šiandien laikomas vienu perspektyviausių jaunųjų Lietuvos paratletų. Vos prieš ketverius metus baseiną pasimatavęs plaukikas net negalėjo įsivaizduoti, kad jo užsispyrimas ir valia privers jį žengti į profesionalaus sporto kelią. Dėl genetinės ligos būdamas vos trejų Simonas pradėjo jausti, kad regėjimas silpsta, o dešimties jį visiškai prarado. Nepaisant to, negalia jo nesustabdė – priešingai, dar labiau paskatino siekti užsibrėžtų tikslų. Šioje kelionėje jį nuolat lydėjo ir aplinkinių palaikymas – šeimos, trenerių bei bendruomenės tikėjimas tapo svarbia atrama, leidusia drąsiai žengti pirmyn net sudėtingiausiais momentais.

Sportu 18-metis kaunietis domėjosi nuo mažens, tačiau į pirmą plaukimo treniruotę atėjo būdamas 14-ikos. Tuomet dar nebuvo aišku, kaip toli nuves šis pasirinkimas, tačiau reguliarios treniruotės, disciplina ir pavydėtinas atkaklumas palaipsniui ėmė jį vesti link pergalių.

Šiandien Simonas derina profesionalų sportą su įtemptais mokyklos dvyliktokų metais – tenka ruoštis ne tik artėjantiems abiturientų egzaminams, bet ir svarbioms tarptautinėms varžyboms, tarp kurių vienas svarbiausių didžiųjų tikslų – artėjančios 2028-ųjų Los Andželo paralimpinės žaidynės.

Simono istorija yra vaistinių tinklo „Camelia“ drauge su Lietuvos paralimpiniu komitetu įgyvendinamos kampanijos „Bendrystė augina čempionus“ dalis. Kampanijoje kalbama apie tai, kiek daug reikšmės negalią turinčiam žmogui turi artimiausių žmonių požiūris, palaikymas ir iniciatyvumas.

– Simonai, profesionalų sportą atradote palyginti neseniai – vos prieš ketverius metus, būdamas 14-ikos. Ar plaukimas jus traukė nuo vaikystės, ar tai buvo spontaniškas paauglystės sprendimas, vėliau tapęs profesionalaus sporto kryptimi?

– Nuo pat vaikystės domėjausi sportu: žiūrėjau olimpines žaidynes, sekiau sportininkus, man tai atrodė kažkas didelio ir įkvepiančio. Noras sportuoti buvo nuoširdus, bet kai nematai, pasirinkimų nėra daug – lieka kelios šakos, kuriose realiai gali dalyvauti. Bandžiau ir golbolą, ir lengvąją atletiką, bet niekas taip „neprilipo“.

Į plaukimo treniruotę nuėjau būdamas 14-os. Jau apsisprendęs, kad noriu treniruotis, kreipiausi į trenerę, olimpietę Birutę Statkevičienę. Sakau – noriu treniruotis, nors tuomet tik „šuniuku“ mokėjau plaukti. Pamenu, ji daug vilčių į mane nedėjo, nelabai tikėjo, kad kažkas iš manęs gali išeiti, o ir negalią turinčių žmonių jau nebesiimdavo treniruoti. Gavau užduotį per savaitę išmokti tam tikrų pratimų, ir kai parodžiau, kaip patobulėjau, galiausiai ji sutiko su manimi dirbti. Man tai buvo labai svarbu: kai kažkas patiki tavimi tuo metu, kai pats dar tik ieškai savęs, tas palaikymas labai pakelia.

Tuo pačiu metu vis dar žaidžiau golbolą – vykdavome į Vilnių treniruotis, vėliau su tėčiu Kaune buvome subūrę neregių komandą. Bet pamažu žmonių entuziazmas blėso, komandoje likome vos keliese, o plaukimo treniruotės dažnėjo. Tada jau pačiam tapo aišku, kad vienodai stiprus dvejose sporto šakose nebūsiu. Taip ir prasidėjo tas kelias į plaukimą, kuris, pasirodo, buvo daug rimtesnis, nei tada pats supratau.

– Kada supratote, kad plaukimas jums tapo ne tik sportu, bet ir daug svarbesne gyvenimo dalimi – tam tikra kryptimi?

– Iš tikrųjų dar ateidamas į pirmą treniruotę turėjau mintį, kad noriu būti sportininkas. Gal tik blaškiausi, kas man labiau – plaukimas ar golbolas, bet nusiteikimas buvo rimtas nuo pat pradžių. Treniravausi nuo pirmų dienų sąžiningai, stengiausi. Kai pradėjo sektis, kai rezultatai ėmė sparčiai gerėti, viskas tarsi savaime „užsikūrė“. Tada ir supratau – tai nebe tik sportas, tai jau mano kryptis.

– Sakote, kad dėl krypties nedvejojote. O kaip su motyvacija? Ar ji visada buvo kartu, ar vis dar tenka ją iš naujo susirinkti prieš kiekvienas varžybas ar sunkesnį etapą?

– Faktas, kad kai aiškiai žinai, ko nori ir kur eini, motyvacijos natūraliai daugiau – dirbti lengviau. Bet tikrai negaliu pasakyti, kad viskas visada paprasta. Būna treniruočių, kai atrodo, kad nebenori nieko, kai darbas toks sunkus, jog net varžybos nebeatrodo vertos įdėtų pastangų. Tai turbūt natūralu – kiekvienas sportininkas turi abejonių momentų, svarsto, ar tai tikrai jo kelias. Bet kai turi tikslą, sugrįžti prie jo vis tiek pavyksta.

– Tas jausmas labai žmogiškas – turbūt nesvarbu, ką gyvenime veiktume, visi vienu ar kitu metu taip pagalvojame. Tačiau dėl ko tos abejonės kyla?

– Dažniausiai – dėl didelio krūvio. Ypač tomis dienomis, kai turiu dvi treniruotes – ryte ir vakare. Tiesiog pavargstu. Ir tada kartais pagaunu save galvojantį: „Kada visa tai baigsis?“ Ypač kai supranti, kad laikui bėgant treniruotės tik sunkės. Tokiais momentais aplanko įvairių minčių – pasvarstau, ar tikrai teisingą sporto šaką pasirinkau, gal reikėjo eiti į golbolą… Bet galiausiai suvokiu, kad tai yra sportininko kasdienybė ir kad toks krūvis – jei nori aukštų rezultatų – neišvengiamas bet kuriame sporte.

Ir taip, kartais užknisa tas baseinas, ir taip – anksti ryte vanduo atrodo labai šaltas ir nemalonus, o mintyse nori susisukti į pleduką. Bet žinau, kad tai laikina, o rezultatas, savęs tobulėjimas ir laimėjimai atperka visas tas neigiamas mintis.

– Kaip tėvų ir mokytojų požiūris prisideda prie jūsų kelio sporte? Ką jums suteikia jų palaikymas?

– Mokytojai supranta, kad be mokslų turiu ir sportą, kuris reikalauja labai daug laiko ir jėgų, todėl kartais pasižiūri atlaidžiau, jei nespėju atlikti namų darbų ar tenka išvykti į varžybas. Jie manęs nespaudžia, leidžia suderinti treniruotes ir pamokas taip, kad galėčiau siekti abiejų tikslų. Tai labai padeda – jaučiu, kad jie ne tik vertina mano pastangas, bet ir tikrai nori, kad man sektųsi.

Tėvai, savo ruožtu, pirmiausia prisidėjo prie mano charakterio. Jų požiūris, rami, bet tvirta atrama, išmokė mane nepasiduoti, stengtis, net kai sunku. Tai dabar labai jaučiasi sporte – kai žinai, kad tavimi tiki, daug lengviau patikėti ir pačiam savimi. Jie palaiko visur: nuo ankstyvų išvykimų į treniruotes iki sudėtingų varžybų. Be jų, be mokytojų supratingumo ir palaikymo, kelias būtų daug sunkesnis.

– Kaip atsimenate pirmąsias varžybas, pirmuosius laimėjimus? Kokios mintys tuomet sukosi galvoje?

– Man varžybos visada buvo didelė motyvacija treniruotis. Aišku, buvo ir baimės, ir streso, bet tas adrenalinas man patinka. Pamenu, norėjosi nelikti paskutiniam – ir tai pavyko įgyvendinti.

Pirmos varžybos buvo Lietuvos komandinis aklųjų čempionatas. Rimtesnės, tarptautinės, įvyko po dvejų metų treniruočių Berlyne – pasaulio serijos etape. Ten jau buvo kitoks jaudulio lygis, didesnė atsakomybė ir svarba, bet tuo pačiu tai buvo labai įkvepianti patirtis.

– Kaip pasikeitė jūsų disciplina ir kasdienybė, kai treniruočių atsirado vis daugiau? Kaip pavyko suderinti su pamokomis mokykloje?

– Su mokslais, žinoma, viskas šiek tiek pasislenka. Po treniruočių grįžti pavargęs: kažką padarai, bet dažnai tiesiog norisi pailsėti, o ne sėsti prie namų darbų. Mokykloje stengiuosi atidirbti maksimaliai, kiek išeina, bet namuose mokslai kartais nukenčia – tiesiog fiziškai sunku viską sutalpinti.

O tvarkaraštis sezono metu gana intensyvus – iš viso aštuonios treniruotės per savaitę. Kas antrą dieną turiu po vieną treniruotę, kitomis dienomis – po dvi, po vieną ryte, 6 val. prieš pamokas, o antroji po pamokų arba vakare.

Plaukimas išmokė disciplinos, išmokau eiti anksčiau miegoti, nes jei gerai neišsimiegi – tiesiog nepaplauksi.

– Kaip jums apskritai sekėsi integruotis mokykloje? Kaip mokytojai ir klasės draugai priėmė jūsų negalią? Ar jaučiate jų palaikymą?

– Mokausi įprastoje mokykloje ir joje esu vienintelis neregys, tad išskirtinumas yra natūralus. Kartais kiti stebisi, kad galiu vaikščioti koridoriais nesusidurdamas su kliūtimis, o sužinoję, kad dar neblogai plaukiu – visiškai nustemba. Dažnai mano pasiekimus laiko įspūdingesniais nei jie yra iš tikrųjų, o aš pats galvoju: juk tiesiog imu ir darau, darau tai, kas patinka, kaip geriausiai galiu.

Negalia neapsprendžia žmogaus – tarp negalios neturinčių yra tokių, kurie nieko nedaro, ir tarp ją turinčių – kurie daug dirba ir stengiasi. Viskas priklauso nuo asmenybės ir charakterio.
Iš pradžių tie, kurie manęs nepažįsta, nežino, kaip elgtis – gal šnabžda už nugaros, gal jaučiasi nejaukiai. Pavyzdžiui, eidamas pro pradinukų korpusą kartais girdžiu: „O, žiūrėk, čia tas aklas.“ Iš pradžių jiems atrodau lyg kažkas nepažinto, bet kai susipažįsta, pamato, kad visi mes tokie patys žmonės, ir požiūris natūraliai keičiasi.

Džiaugiuosi, kad tiek mokytojai, tiek klasės draugai priima mane natūraliai, palaiko ruošiantis varžyboms ir pasveikina grįžus. Kai kuriems mano rezultatai plaukime atrodo tarsi kosmosas, bet jie supranta – jei įdedi pastangų, tai atsiperka.

– Kokius didžiausius sportinius tikslus dabar esate sau išsikėlęs? Kas artimiausiu metu laukia?

– Kitą vasarą laukia Europos čempionatas, vėliau – pasaulio čempionatas, o didžiausias ciklo tikslas – 2028 metų Los Andželo paralimpinės žaidynės. Didesnių tikslų sporte jau neįsivaizduoju.

– Kas jums pačiam yra pergalė: rezultatas, medalis, o gal mėgavimasis procesu ar įrodymas sau, kad nieko nėra neįmanomo?

– Nelabai stengiuosi kažkam ką nors įrodyti. Man pergalė – tai suvokimas, kad kadaise tik svajojau būti sportininku, o dabar sėkmingai dalyvauju varžybose, stoviu prie starto linijos Pasaulio čempionate, girdžiu minimą Lietuvos vardą ir galvoju – svajonės pildosi.

– Kaip manote, kokią įtaką jūsų charakteriui turėjo negalia – ar tai padėjo formuoti jūsų užsispyrimą, norą tobulėti, motyvaciją?

– Nesu apie tai daug galvojęs. Manau, noras kažką pasiekti ir tobulėti nepriklauso nuo negalios – tai labiau mūsų asmenybės dalykas, kiek esi motyvuotas ir pasiruošęs dirbti. Kai praradau regėjimą, tas noras niekur nedingo. Gal net priešingai – atsirado daugiau galimybių, naujų kelių, ir stengiuosi jomis pasinaudoti maksimaliai.

Manau, plaukimas labiau tą charakterį formavo – išmokė dirbti su savimi, pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, ugdyti discipliną ir kantrybę. Kai sunku, automatiškai tobulėji kaip asmenybė – supranti, ko gali, o kur dar reikia padirbėti.

– Jei kas nors šiandien pasakytų, kad ko nors naujo imtis „per sunku“, ką tokiems žmonėms atsakytumėte?

– Per sunku – kol nepadarai. Bet kad tai įvykdytum, tiesiog reikia pabandyti. Kaip ir kiti mane, taip ir aš kitus stengiuosi padrąsinti, sakau: nepasiduok, siek – labai svarbu tikėti tuo, ką darai.

– Kas yra jūsų didžiausias palaikymas? Ar buvo žmogus – trenerė, šeimos nariai, draugai – kurie patikėjo jumis net tada, kai pats savimi sudvejojote?

– Didžiausias palaikymas – šeima, draugai ir trenerė. Jie visada buvo ir yra šalia, net kai pats abejoju, ar sugebėsiu.

Trenerė ypač daug padėjo: dažnai sakydavo teigiamus dalykus, kurie kartais atrodydavo perdėti, bet galiausiai išmokau juos priimti, ir jie tikrai suteikia pasitikėjimo. Kai tik pradėjau plaukti, ji kitiems sakydavo: „Ruošiu bombą. Po kelių metų pamatysite.“ Tokie žodžiai skatino tikėti savimi ir stengtis.

Labai vertinu trenerės atsidavimą darbui ne tik treniruotėse, bet ir už jų ribų. Gerai prisimenu vienas varžybas, kuriose takelio plūduras nebuvo tinkamai įtemptas, todėl trasa galėjo būti šiek tiek pailgėjusi, kas turėjo įtakos mano finišo laikui. Trenerė nuėjo aiškintis situacijos, nesutiko su tuo sprendimu ir galiausiai pasiekė, kad man būtų leista distanciją perplaukti. Labai vertinu tokį jos rūpestingumą ir principingumą.

Be to, šeimos palaikymas – tėvų, draugų – visada labai svarbus, jie padeda įveikti sunkumus. Tėvai labai palaiko – nuo pat pradžių jie matė, kad turiu pakankamai užsivedimo, noro sportuoti, vėliau padėjo kaip galėjo, pasirūpino, kad turėčiau galimybes sportuoti, lankytis treniruotėse, dalyvauti varžybose.

Visa ši parama, tiek žodžiais, tiek veiksmais, man padėjo jaustis užtikrintai ir siekti tikslų, net kai pats abejojau, ar viską pavyks įgyvendinti. Kita vertus, dauguma mano draugų ir pažįstamų atėjo per sportą, dažnai net nebūtinai tiesiogiai per plaukimą. Per juos atsivėrė įvairios galimybės, susipažinau su žmonėmis, su kuriais vėliau bendrauju ir už sporto ribų.

Sportas padėjo mane įtraukti į gyvenimą, suteikė jausmą, kad esu lygiavertis – toks, kaip ir visi.

Kampanija „Bendrystė augina čempionus“ yra ilgalaikės „Camelia“ socialinės atsakomybės iniciatyvos „Kartu vienas dėl kito“ dalis, kuria siekiama didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes.

Daugiau su projektu susijusių straipsnių rasite čia: https://www.15min.lt/projektas/kartu-vienas-del-kito.