Vandens spąstai vasarą: kokie pavojai tyko ežeruose ir jūroje?

Karštomis vasaros dienomis vandens telkiniai tampa mėgstama poilsio vieta. Tačiau maudantis ežeruose, upėse ar jūroje galima susidurti su nemaloniais netikėtumais, tokiais kaip medūzų įgėlimai, dėlių įsisiurbimai ar odos bėrimai, kuriuos sukelia vandenyje esantys mikroorganizmai. Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkas Saulius Morkūnas paaiškina, kokių pavojų galima tikėtis maudantis natūraliuose vandens telkiniuose, kaip juos atpažinti ir ką daryti, jei maudynės baigėsi ne taip, kaip tikėtasi.

Vasaros sezonu po maudynių vandens telkiniuose dažniausiai susiduriama su:

• niežtinčiais odos bėrimais;
• odos paraudimu ir sudirgimu;
• medūzų įgėlimais;
• dėlių įsisiurbimais;
• alerginėmis reakcijomis;
• mikroorganizmų ar „žydinčio“ vandens sukeltomis reakcijomis.

„Dauguma šių būklių nėra pavojingos ir gali būti sėkmingai gydomos namuose, tačiau svarbu žinoti, kuriais atvejais reikėtų nedelsiant kreiptis į specialistą“, – sako S. Morkūnas.

Medūzų įgėlimai: ką daryti ir ko vengti?

Baltijos jūroje paplitusios ausytosios medūzos (lot. Aurelia aurita) paprastai žmonėms nepavojingos. Tačiau šiltesniais sezonais gali pasitaikyti ir dilginančių rūšių, pavyzdžiui, cijanėjų, kurių liečiamieji siūleliai gali sukelti skausmingą deginimą, paraudimą ir niežulį.

Jei įgėlė medūza, rekomenduojama:

• nedelsiant išlipti iš vandens;
• pažeistos vietos neplauti geriamuoju vandeniu, nes jis gali aktyvuoti likusias dilginančias ląsteles ir sustiprinti alerginę reakciją;
• odą nuskalauti jūros vandeniu arba druskos tirpalu;
• likusius medūzos siūlelius atsargiai pašalinti plastikine kortele ar pincetu, bet ne rankomis;
• skausmui ir niežuliui mažinti naudoti šaltą kompresą;
• galima rinktis vėsinamuosius gelius ar kremus su mentoliu;
• esant stipresniam odos sudirgimui, kai kuriais atvejais gali būti rekomenduojami trumpalaikio vartojimo hidrokortizono kremai.

Svarbiausia pažeistos vietos netrinti ir neliesti plikomis rankomis.

Dėlės ežeruose ir upėse: kaip jas saugiai pašalinti?

Ežeruose ir upėse galima susidurti su dėlėmis. Jos gali prisitvirtinti prie odos ir maitintis krauju, o jų įkandimas dažniausiai būna beveik nejuntamas, nes dėlės išskiria nuskausminančių ir kraujo krešėjimą slopinančių medžiagų.

Dėl šios priežasties net ir pašalinus dėlę įkandimo vieta dar kurį laiką gali kraujuoti. Žmonėms, vartojantiems kraują skystinančius vaistus, kraujavimas gali būti gausesnis arba užsitęsti.

Įsisiurbus dėlei reikėtų:

• jos staigiai neplėšti, nes taip galima pažeisti odą;
• dėlę atsargiai nubraukti plonu, buku daiktu, atskiriant jos siurbtuką nuo odos;
• įkandimo vietą nuplauti vandeniu su muilu;
• odą dezinfekuoti;
• žaizdą prispausti steriliu tvarsčiu ir palaikyti, kol kraujavimas sustos.

„Dezinfekcijai geriausiai tinka vandeniniai antiseptiniai tirpalai, tokie kaip povidono jodas ar vandenilio peroksidas“, – sako „Camelia“ vaistininkas.

Maudytojo niežulys: kodėl po maudynių atsiranda bėrimų?

Vienas dažniausių nemalonumų, su kuriais susiduriama po maudynių ežeruose, yra vadinamasis maudytojo niežulys, arba cerkariozė. Jį sukelia smulkios parazitinės lervos – cerkarijos, kurios patenka į vandenį iš užsikrėtusių vandens sraigių ar paukščių išmatų. Prasiskverbusios į žmogaus odą šios lervos žūsta ir sukelia alerginę reakciją.

Maudytojo niežuliui būdinga:

• smulkūs raudoni bėrimai;
• stiprus odos niežulys;
• simptomų atsiradimas per kelias valandas po maudynių;
• simptomai, trunkantys nuo kelių dienų iki savaitės.

„Svarbu žinoti, kad ši būklė nėra užkrečiama ir paprastai praeina savaime. Intensyvų niežulį gali padėti sumažinti geriamieji antihistamininiai vaistai, kurių sudėtyje yra cetirizino ar loratadino, taip pat ant odos tepamas dimetindeno gelis“, – pataria S. Morkūnas.

Kaip sumažinti maudytojo niežulio riziką?

Riziką užsikrėsti cerkarijomis didina ilgesnis buvimas sekliame, šiltame vandenyje su gausiu augalijos kiekiu, ypač vietose, kuriose maitinasi vandens paukščiai.

Norint sumažinti maudytojo niežulio tikimybę, rekomenduojama:

• vengti ilgo buvimo sekliame ir šiltame vandenyje;
• būti atsargesniems gausiai augalija apaugusiose vietose;
• vengti maudynių ten, kur gausiai maitinasi vandens paukščiai;
• po maudynių kuo greičiau gerai nusišluostyti rankšluosčiu;
• nusiprausti po dušu.

„Žydintis“ vanduo: kuo jis pavojingas?

Dar vienas pavojus vasarą – vadinamasis „žydintis“ vanduo. Kai vandens telkinyje susikaupia didelis kiekis melsvadumblių, vanduo gali įgauti žalsvą ar mėlyną atspalvį ir nemalonų kvapą.

Kontaktas su tokiu vandeniu gali sukelti:

• odos dirginimą;
• odos bėrimus;
• akių uždegimą;
• viduriavimą;
• pykinimą;
• vėmimą.

Virškinimo sistemos simptomų gali atsirasti netyčia nurijus tokio vandens.

„Jei vanduo atrodo neįprastai žalias, drumzlinas ar turi nemalonų kvapą – maudytis tikrai nepatartina. Po kontakto su tokiu vandeniu būtina kruopščiai nusiprausti ir stebėti savijautą. Taip pat rekomenduojama rinktis oficialius paplūdimius, kuriuose reguliariai tikrinama vandens kokybė, bei vengti maudynių po stiprių liūčių“, – įspėja S. Morkūnas.

Kada po maudynių reikėtų kreiptis į gydytoją?

Dauguma po maudynių atsiradusių odos reakcijų ar kitų nemalonių simptomų nėra pavojingi, tačiau tam tikrais atvejais delsti nereikėtų.

Į gydytoją būtina kreiptis, jei:

• po medūzos įgėlimo ar kito įkandimo atsiranda stiprus patinimas;
• pasunkėja kvėpavimas;
• nesiliauja kraujavimas;
• pakyla kūno temperatūra;
• simptomai sparčiai blogėja;
• bėrimai ar niežulys nepraeina ilgiau nei savaitę;
• atsiranda pūliavimas;
• pažeista vieta stipriai parausta, tampa karšta ar skausminga.

Tokie simptomai gali rodyti stipresnę organizmo reakciją arba infekciją.

Vaistininkas primena, kad vaistinėse galima rasti įvairių priemonių, padedančių malšinti alerginės reakcijos sukeltus simptomus. Tinkamiausią priemonę visada padės išsirinkti gydytojas ar vaistininkas.